Šiaurės Afrikoje ir dalyje Eurazijos išplitę taurai tikriausiai dar spėjo pasiganyti ir kartu su beišnykstančiais mamutais. Lietuvoje taurai apsigyveno beveik prieš aštuonis tūkstančius metų. Gedimino laikais šie maždaug dviejų metrų aukščio įspūdingi laukiniai jaučiai jau buvo reti gyvūnai, todėl privilegija juos medžioti buvo suteikiama tik aukščiausio rango didikams. Štai kodėl ir Bychovco kronikoje pateikiamame padavime apie Vilniaus įkūrimą Gediminas sumedžioja būtent taurą. Laikoma, kad paskutinis tauras buvo nukautas XVII a. pradžioje Lenkijoje, dabar tik taurų proproprovaikaičiai mūkia ir baubia tvartuose, nes būtent iš taurų yra kilę galvijai. Tačiau galingas taurų stotas tebešmėkščioja mūsų tautosakoje, ypač melų pasakose ir patarlėse. Nors dar XIX a. pradžioje buvo įrodyta, kad tarp taurų ir stumbrų bendra nebent dydis, keturios kanopos, ragai ir gaurai, lietuviai laikė (daugelis ir tebelaiko) taurus ir stumbrus giminaičiais, o kartais juos ir išvis sutapatindavo. Apie tai XIX a. viduryje rašė ir žemaičių lietuviškajame sąjūdyje dalyvavęs kraštotyrininkas Liudvikas Adomas Jucevičius: „Tauras Lietuvoje vadinamas įvairiai: Gardino apylinkėse – žubris, Vilniaus ir Kauno – tūras, žemaičiuose – žiobris, o Prūsų Lietuvoje – tūris...“

Dydis: 65 cm x 50 cm.

Once widespread across the North Africa and parts of Eurasia, aurochs settled in Lithuania almost eight thousand years ago. By the time of Gediminas, these impressive wild bulls, about two metres tall, were already rare animals, and only the highest ranking nobles had the privilege of hunting them. That is why Gediminas hunts the auroch in the story of the founding of Vilnius in the Bychowiec Chronicle. The last auroch is believed to have been slaughtered in Poland at the beginning of the 17th century, and nowadays it is only the auroch great-great-great-grandchildren who are mooing and roaring in cattle-shed, because auroch is the ancestor of all domesticated cattle. However, the mighty physique of auroch still haunts our folklore, especially in the tall tales and proverbs. Although it was proven in the early 19th century that the only commonalities between aurochs and wisents were their size, four hooves, horns and hair, Lithuanians considered (and many still do) aurochs and wisents to be relatives, and sometimes even identified them as each other. In the middle of the 19th century, the local historian Liudvikas Adomas Jucevičius, wrote: “The auroch is called various names in Lithuania: in Grodno area it’s called “žubris”, in Vilnius and Kaunas areas it’s called “tūras”, in Samogitia – “žiobris”, and in Prussian Lithuania – “tūris”…”

Size: 65 cm x 50 cm.